Slovakijos miestai

Miestai Slovakijos teritorijoje pradėjo kurtis XI-XII a., o jų svarba ypač padidėjo prasidėjus totorių antpuoliams bei vokiečių kolonizacijai. XIII a. buvo per trisdešimt miestų, turinčių įvairių privilegijų. Miestų augimą skatino amatų ir prekybos plėtra. Jis ypač paspartėjo XIV-XV a. dėl kasybos plėtotės. Be senųjų Bratislavos, Košicės, Prešovo, Trnavos, Bardejovo miestų iškilo nauji – Banska Štiavnica, Banska Bistrica, Kremnica. XIX a. viduryje Slovakijos teritorijoje buvo 25 laisvieji miestai, turėję karalių privilegijas, ir 227 kiti miestai bei miesteliai. Pramonės plėtra, kelių tiesimas keitė šalies vaizdą. Vieni miestai augo, kiti nyko. Dabar 138 miestuose, pagrindiniuose kultūrinio ir ūkinio gyvenimo centruose, gyvena didesnė dalis šalies gyventojų. Daugumoje miestų yra išlikę puikių architektūros paminklų, kai kurie senamiesčiai ar jų dalys saugomi valstybės. Kiek kitokia kaimo gyvenviečių raida. Jau viduramžiais žemdirbystės, miškininkystės ir žvejybos verslai skatino tokių gyvenviečių kūrimąsi Vaho, Nitros, Hrono žemupiuose. Tradiciškai tokia gyvenvietė susiformuodavo aplink kelias sodybas, prie kurių įsikurdavo paveldėję turtą giminaičiai. Ilgainiui savaiminį gyvenviečių kūrimąsi imta tvarkyti, naujakurių statybas reguliuoti, senieji kupetiniai kaimai virto gatviniais. Naujojoje gyvenvietėje pagrindinės gatvės vidurys paplatėdavo, taip susidarydavo aikštė, kurioje paprastai būdavo pastatoma bažnyčia. Tokių gatvinių kaimų nemažai išlikę iki šiol. Tiesa, jie gerokai išaugę, juose gyvena kartais net po keletą tūkstančių žmonių. Be gatvinių kaimų, XVI-XIX a. plito ir vienkiemiai, kurie dabar dažniausiai turi tik rekreacinę paskirtį.

PILYS. Slovakija garsėja Savo pilimis. Jų priskaičiuojama apie 200. Be puikiai išsilaikiusių pilių ir jų ansamblių, turistus vilioja ir romantinėmis ar siaubo istorijomis apipinti pilių griuvėsiai. Tvirtovės, pilys, aristokratų rūmai statyti įvairiais laikais. Seniausios tvirtovės yra iš IX-X a., o nuo XI a. pradėta akmeninių tvirtovių statyba (pvz., Spišo pilis, Nitros pilis), suklestėjusi XIII a. viduryje, kai nuolatiniai turkų puldinėjimai privertė Vengrijos karalių Belą IV įtvirtinti pasienio sritis. Kaip tik Belos IV įsakymu buvo pastatyta tvirtovių ir įtvirtintų pilių valstybės pakraščiuose prie pagrindinių sausumos ir vandens kelių (Paištunas, Plaveco pilis, Strečnas, Oravos, Liubovnios, Liptovo pilys ir kt.). Kiek vėliau šios tvirtovės bei įtvirtintos pilys tapo administracinių regionų centrais. Įtvirtintų pilių buvo statoma ir miestuose (Zvoleno, Kremnicos.Banska Bistricos); viena jų paskirčių taip pat buvo gynyba.
XIV a. dauguma pilių pradėtos perstatinėti – gotika skverbėsi į visus romaninius statinius, keisdama ne tik interjerą, bet ir eksterjerą. Kur kas labiau pilių išvaizdą paveikė renesansas – pilys tapo jaukesnės, labiau tinkamos reprezentacijai. Kai kurias jų pradėta perstatinėti pritaikant gyvenamosioms reikmėms. Tokiose pilyse kai kurios didikų šeimos gyveno iki pat XX a. pradžios. Gyvenamosiose pilyse, įskaitant ir parkų bei terasų Įrengimą ir sutvarkymą, gali pamatyti ir barokinio puošnumo, ir vėlesnių madingų stilių pėdsakų. XVII-XVIII a. pilių gyvenimas sumenko. Daugelio aristokratų ekonominė padėtis pablogėjo, jų pilys eidavo iš rankų į rankas, o jų savininkus įtarus priešiškumu Habsburgams karaliaus įsakymu būdavo deginamos ar kitaip naikinamos. Bažnyčios pradėtos statyti LX-X a., Didžiosios Moravijos gyvavimo laikotarpiu (VeFkomoravskd riša). Seniausios Slovakijoje buvo vienanavė bažnyčia Nitroje bei bazilika Bratislavoje (jų išlikę pamatai). Viena seniausių išlikusių bažnyčių yra Šv. Jurgio bažnyčia Kostolianuose prie Tribe-čo. Pirmosios bažnyčios buvo romaninio stiliaus. Gotikinė architektūra įsitvirtino Bratislavoje ir Košicėje. Ypač puiki Šv. Egidijaus bažnyčia Bardejove. Išlikę įdomių gotikos laikotarpio medinių bažnyčių. Nežinomi architektai šiuose statiniuose gebėjo išreikšti gamtos ir žmogaus darną. Yra vadinamųjų artikuliarinių bažnyčių. Jos graikiško kryžiaus formos, statytos atokiau nuo pagrindinių kelių bei didesnių gyvenviečių (Šv. Kryžiaus bažnyčia Sveti Krizo kaime, 10 km į pietvakarius nuo Liptovsky Mikulašo, ir kt.). Šios bažnyčios neturėjo varpinių, jų fasadas buvo nugręžtas nuo įvažiavimo į gyvenvietę. Trečiasis medinių bažnyčių tipas sutinkamas Rytų Slovakijoje. Iš pradžių jos priklausė graikų katalikams, vėliau perėjo stačiatikiams. Jose sukaupta unikalių Karpatų ikonų, barokinių ir rokokinių ikonostasų.
MUZIKA. Tradiciniai slovakų liaudies muzikos instrumentai – dvimetrinė fleita fujara, dūdmaišis gajdy ir piemenų fleita konkovka. Liaudies dainos padėjo išsaugoti slovakų kalbą vengrų viešpatavimo laikais. Dar jr dabar Slovakijos rytuose gyvos senosios muzikinės tradicijos. Liaudies dainos apdainuoja meilę, negandas, šventes.
KALBA. Slovakų literatūrinė kalba susiformavo XIX a. viduryje. Iki to laiko netgi nacionalinio.judėjimo veikėjai kalbėjo ir rašė kalba, artima čekų kalbai. Literatūrinės kalbos pagrindus padėjo L. Šturas. Šnekamosios kalbos skiriamos trys pagrindinės tarmės: vakarų slovakų (artima kaimyninėms čekų tarmėms); vidurio slovakų (sudaro dabartinės literatūrinės kalbos pagrindą); rytų slovakų (pasireiškia lenkų bei ukrainiečių kalbų Įtaka). Tarmes iki šių dienų išlaikė kaimo gyventojai. Slovakai gana malonūs ir paslaugūs užsieniečiams. Nesunku susikalbėti lenkų, vokiečių, rusų kalbomis.