Šiaurės Italijos ežerai
Keliones po Alpių kalnus Italijoje maloniai paįvairina ežerų grožybės. Aukščiau kalnuose kai kur tyvuliuoja maži ežeriukai. Tai pramoga tik akiai. Žemiau esantys mažieji ir didieji ežerai suteikia džiaugsmo ir kūnui. O kai kurie vandenys garsėja ir gydomosiomis savybėmis. Tai pritraukia daugybę turistų.
Komos ežeras jungiasi su Lekos (Lecco) ežeru. Jo smaigalyje įsikūrusio Leko (Lecco) miesto garbės piliečio vardas yra suteiktas lietuvių kunigui monsinjorui Alfonsui Svarinskui.
Patys žinomiausi -trys didieji ežerai: Ma-džorės (Lago Maggio-re), Komos (Como) ir Gardos (Lago di Garda). Turtinga pakrančių augmenija (gražiausi sodai, palmės), savą istoriją puoselėjantys miesteliai ir kaimeliai, snieguotos kalnų viršūnės – nepriekaištingas asortimentas net ir išrankiausiems keliautojams.
Važiuojant iš Bolcano į pietus verta išsukti iš pagrindinio kelio iki Trentino regiono sostinės – Trento miesto – likus 15 km. Maršrutas per Mezzocorona iki Molveno miestelio – vaizdingas ir nesudėtingas. Pakeliui nedidukas Andalo kurortas, iš kurio lyninis keltas kelia į 2125 m Monte Paganella kalną. Tarp kalnų ir tamsiai žydro Molvenos ežero, 864 m aukštyje, šlaito atkarpoje, padengtoje pieva, yra Molveno kurortas. Netoli už jo galima sustoti aikštelėje (1 vai. nemokama) bei, nusileidus j apačią, išsimaudyti ežere.
Keliautojai, norintys glaudesnės sąsajos su laukine gamta, iš Mezzocorona turėtų važiuoti šiauriau per Tuenno kaimelį iki mažutėlio Tovel ežero. Kelias į šią pusę gali būti priskiriamas prie vidutinio sudėtingumo kategorijos. Ežeriuko vanduo sau lėtą ir karštą d ieną turi rausvą atspalvį.
Gardos ežeras
J pietus nuo Bolcano iki didžiojo Gardos ežero – 90 km. Nuo pietinės jo dalies iki Veronos – vos 20 km. Pačio Gardos ilgis – daugiau nei 50 km, plotis – nuo 2 iki keliolikos km. Dolomitinės Alpės užstoja ežerą nuo šiaurinių vėjų, todėl jo pakrantėse yra gana švelnus klimatas, tinkantis kurortiniam gyvenimui bei augti citrinoms, alyvuogėms ir, aišku, vynuogėms.
Važiuojant Gardos pakrante matosi pulkai jachtų, ekskursiniai laivai pūškuoja jo vandenyse. Iš Toni del Benaco miestelio į kitoje ežero pusėje esantį Toscolano-Maderno miestelį ir atgal keltai kelia automobilius. Rytinėje ežero pakrantėje kalnai daug kur užstoja patį ežerą, tad neišlipus iš automobilio didesnės dalies grožio nematyti. Vakarinėje pakrantėje matomumas kur kas geresnis. Tačiau turbūt pats įspūdingiausias gamtos derinys yra Gardos pietuose-ten, kurį ežerą įsiterpęs Sirmione pusiasalis. Siauras kelių kilometrų ilgio žemės ruožas tęsiasi iki Sirmijonės {Sirmione) miestelio ir per jį. Kurortas vilioja minias poilsiautojų.
Sirmijonė
Į Sirmijonės senamiestį, kurio gatvelėse vietos pakanka tik vienam automobiliui, leidžiama įvažiuoti vietiniams gyventojams bei kai kurių vilų ar viešbučių svečiams. Visi kiti atvykėliai transporto priemones turi palikti mokamose aikštelėse iki miesto vartų. Ten iškilusi 13 amžiaus pilis. Jos lankytojo bilietas kainuoja 4 eurus (13,8 Lt). Automobilio stovėjimo valandos kaina – 1,7 euro (5,9 Lt). Geriau atvažiuoti rytą, nes vėliau transporto priemonei vietos gali nelikti.
Pasakiškose Sirmijonės gatvelėse gausu turistus gundančių suvenyrų parduotuvėlių. Perėjus senamiestj pėsčiomis, netoli 19 amžiaus vilos siūloma puskilometrį (kaina-1 euras (3,45 Lt) pavažiuoti traukinuku. Kelias veda iki antikinių griuvėsių – pačiame pusiasalio gale yra romėnų poeto Catullo, gyvenusio 1-ame amžiuje prieš Kristų, vilos likučiai (GrottediCatullo). Ten vyksta archeologiniai kasinėjimai, iš visų pusių supa Gardos ežero žydrynė.
Ippolito Nievo (1831-1861 m.) romane “Italo išpažintis” rašoma, kad Gardos ežero “bangos, retkarčiais šniokšdamos tartum jūra, kyla į dangų“, o pati Sirmijonė – “ežero perlas, salų ir pusiasalių karalienė, kaip ją vadina Catullo.
Apsilankymas dviejų tūkstančių metų senumo vilos teritorijoje kainuoja 4 eurus (13,8 Lt), yra nuolaidos moksleiviams, studentams. Grįžtant atgal nereiktų aplenkti visuomeninio pliažo ir prarasti šansą išsimaudyti sveikatingumu garsėjančiuose vandenyse. Norint pasiekti bent metro gylį tenka šiek tiek pabristi stambokų ir slidokų akmenų dugnu. Pakeliui tarp akmenų vandenyje pasitaiko nišų, trumpam galinčių tapti besimaudan-
čiųjų voniomis. Kai kurie žmonės čia pat apsitepa kūną gydomųjų savybių turinčiu ežero dumblu ir po kiek laiko jį nuplauna. Sirmijonės kurortas rekomenduojamas kvėpavimo sutrikimų turintiems asmenims.