Europa

          Europa yra didžiausio žemyno – Eurazijos – dalis. Ji yra šiaurės pusrutulyje, į šiaurę nuo Afrikos, prisišliejusi prie Azijos. Iš šiaurės ir vakarų Europą skalauja Arkties ir Atlanto vandenynai, pietuose tyvuliuoja daugybė jūrų, kurias viena nuo kitos skiria Pirėnų (Iberijos), Apeninų, Balkanų ir kiti pusiasaliai. Labai daug salų: Sicilija, Sardinija, Korsika, Krėta ir dar daug mažesnių. Vakaruose – Britų salos, šiaurėje – Islandijos, Zelandijos, Gotlando, Ėlando, Saremos ir kt. Pusiasaliai ir salos sudaro net trečdalį Europos teritorijos. Dėl to sausumos plotus daug kur skiria sąsiauriai – siauri Gibraltaro, Bosforo (Bosporo), Eresuno, kiek platesni – Skagerako, Kategato, La Manšos.

             Vakaruose ir pietuose Europos riba yra aiški, o rytuose ji – sutartinė, mažiau tiksli. Dažnai ji vedama Uralo kalnais, Uralo upe, Kaspijos jūros šiaurės krantu, Kaukazo kalnais, Juodąją jūra, Bosforo ir Dardanelų sąsiauriais, Egėjo jūra.

      Pasaulio mastu Europa nėra didelė. Jos plotas su salomis yra kiek didesnis negu 10 mln. km2. Tai vienas mažiausių žemynų. Nors Europos plotas nedidelis, tačiau ji labai svarbi visam pasauliui.

             Europos krantai labai vingiuoti, jų ilgis yra 87 tūkstančių kilometrų. Tai yra truputi daugiau negu du pusiaujai.

             Europos vardas kilęs iš senovės asirų žodžio ereb, reiškiančio “vakarus”. Graikijoje visas žemes, kurios buvo į vakarus, imta vadinti Europa (ereb), o tas, kurios buvo ryčiau – azu (Azija).

Graikų legenda byloja, kad Finikijos (ten kur dabar Libanas) karalius turėjo dukterį vardu Europa. Kartą, jai žaidžiant su draugėmis Viduržemio jūros krante, pasirodęs dievas Dzeusas. Jis pamilo mergaitę. Pasivertęs jaučiu pagrobė gražiąją Europą ir ant savo nugaros pernešė ją į Krėtos salą. Galbūt todėl ir žemynas, kuriame gyvename, paveldėjo gražiosios karalaitės vardą ir vadinamas Europa. Tačiau, kokia bebūtų graži istorija – ji vis dėlto tėra legenda.

 

Europos paviršius ir gelmės

 

Europos paviršius yra labai įvairus. Vienur stūkso aukšti kalnai, kitur didelėse teritorijose plyti lygumos ir žemumos. Rytinėje Europos dalyje didžiulius plotus užima Rytų Europos lyguma, kurią iš rytų riboja neaukšti Uralo kalnai. Pietuose ši lyguma atsiremia į aukštus Kaukazo kalnus. Vakarų Europos paviršius gerokai įvairesnis. Ten lygumos kaitaliojasi su aukštais ir vidutiniais kalnais, plynaukštėmis ir plokščiakalniais.  Alpės, Karpatai, Pirėnai ir kiti kalnai skiria lygumas ir žemumas, šalis. Alpių ir Pirėnų viršūnės – daugiau kaip trijų kilometrų aukščio. Aukščiausia Europos viršukalnė – Elbrusas (5642 m) Kaukazo kalnuose.Vakarų Europoje aukščiausia viršūnė – Monblanas (4807 m) yra Alpėse, Prancūzijos ir Italijos pasienyje.

             Europoje nėra daug ugnikalnių, o esamų daugiausia yra Islandijos saloje ir Apeninų pusiasalyje.

             Garsiausias – Vezuvijaus ugnikalnis, kuriam veržiantis 79 metais po Kr., pelenai užpylė klestintį romėnų miestą Pompėjus. Nuo to laiko Vezuvijus veržėsi, nors ir ne taip stipriai, daugiau kaip 50 kartų.

             Aktyviausias ugnikalnis – Strombolis, esantis nedidelėje saloje Tirėnų jūroje. Šis ugnikalnis veikia jau 500 metų. Išsiveržimai vyksta kas 10-20 min. Iš šio ugnikalnio į atmosferą veržiasi dujos, lekia lavos gumulai, kietėjantys ore, kiek rečiau liejasi lavos srautai. Dėl tokio akyvumo Strombolis dažnai vadinamas “Viduržemio švyturiu”. Labai aktyvus yra ir aukščiausias (3340 m) Europos ugnikalnis Etna Sicilijos saloje.

             Lyginant su kitais žemynais, Europa nėra turtinga naudingosiomis iškasenomis. Iš degiųjų naudingųjų iškasenų Europoje daugiausia yra anglių. Didžiausi jų telkiniai yra Rūro baseine Vokietijoje, Silezijoje (Lenkija) ir Doneco baseine (Ukraina). Didžiausios Europoje rusvųjų anglių atsargos yra Vokietijos rytuose.

             Europos naftos atsargos nėra labai didelės. Nemaži jos telkiniai slūgso Pavolgyje. Daug naftos išgauna Norvegija (5-oji pasaulyje), Didžioji Britanija (8), dujų – Olandija (3).

             Europa gerai apsirūpinusi geležies rūda. Didžiausias ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje jų telkinys – Kursko magnetinė anomalija – yra Vidurio Rusijos aukštumoje. Daug geležies rūdos išgaunama ir Ukrainoje, Skandinavijos šiaurėje.

             Spalvotojų metalų rūdų Europoje palyginti negausu. Pasaulinės reikšmės yra vario rūdos ištekliai Urale bei gyvsidabrio Pirėnų pusiasalyje. Balkanų pusiasalyje ir Vengrijoje nemaži boksito telkiniai. Tauriaisiais metalais turtinga Lenkija (6-oji pasaulyje pagal sidabro gavybą). Prancūzija garsėja urano rūdos atsargomis.

             Iš nerūdinių naudingųjų iškasenų Europoje gausu sieros, kurios didžiausi telkiniai yra Lenkijoje. Europoje daug kur yra kalio druskų. Jų telkiniai slūgso Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Ukrainoje. Valgomosios druskos yra susikaupę Lenkijoje, Vokietijoje, Danijoje.

             Tačiau daugelio gelmių turtų atsargos Europoje nepakankamos, ir juos tenka įsivežti iš kitų žemynų.

 Page 15 of 20  « First  ... « 13  14  15  16  17 » ...  Last »