Olandija: tulpės ir alus
Mes gerbiame tradicijas, mėgstame madą, mums nesvetima elegancija. Elegantiškas gali būti net… alus. Bet kad tai pajustum, reikia nuvykti ten, kur alus – kultūros dalis ir gyvenimo būdas. Jo paragauti nuvykome ne į Vokietiją ar Čekiją, o į Olandiją. Šioje šalyje, žinoma, yra visko. Visų pirma, nuostabių gėlių ir ypatingo alaus. Liaudies išmintis skelbia: „Kad išvirtum gerą alų, reikia turėti salyklo, šalčio ir sąžinės”. Šios šalies aludariai nepažeidžia nei vieno iš šių punktų. Jie net gali suteikia alui tokius keistokus apibūdinimus: „liekninantis alus”, „švelnusis alus”, „įsimylėjėlių alus”, „šeimyninis alus”, „vaikiškas alus”… Apie tai, kad alus Olandijoje geriamas rimtai, liudija kad ir toks faktas: Amsterdamo gatvėse baigiantis darbo dienai pristatoma gausybė kilnojamų pisuarų. Dar visai neseniai šiems tikslams, prie tiltų, tiesiai ant asfalto būdavo išgręžtos specialios angos, aptvertos grakščiomis tvorelėmis (dabar dėl ekologinių sumetimų jos daug kur nuimtos, bet norint galima jų rasti). Damoms panašių patogumų nesiūloma: pirma, jos geria mažiau alaus, o antra, jas lengviau įleidžia į lauko kavinių ir parduotuvių tualetus. Vyrų, dėmesingai juos nužvelgus, gali paprašyti ką nors nupirkti. Girdi, visas miestas ir taip jūsų… Alus, verdamas Olandijoje, estetinė kategorija. Net olandų kultūrinės-kolo-nizatorinės ekspansijos laikais vos ne pagrindiniais jos komponentais būdavo architektūra, dailė ir alus. Pavyzdžiui, XVIII a. Japonija nepripažindavo jokių kitų užsienio valstybių, išskyrus Olandiją. Olandai Japonijoje visų pirma ėmėsi alaus gamybos ir pardavimo. Neseniai teko bendrauti su vienu rusų žurnalistu, kuris papasakojo, kaip, viešėdamas Olandijoje, patekdavo į keistokas situacijas. „Užsuku į vieną Amsterdamo kavinę, – pradėjo savo pasakojimą kolega. Žiūriu, prie baro sėdi viena dama ir gurkšnoja vyną. Užteko man prisėsti netoliese, kai ji, nužvelgusi mane nuo galvos iki kojų, ištarė: „Esi iš Rusijos”, ir visos olandų tautos vardu užsakė man alaus „La Trappe Dubbel”. Net įsižeidžiau: jeigu jau mane „perkando”, tai kodėl užsakė ne degtinės ar bent jau vyno. „Pas mus tai nemadinga”, – paaiškino dama. Pavaišintasis įsitikino, jog alus tikrai labai geras. Savo skoniu jis netgi nepriminė alaus, greičiau tai buvo kažkoks keistas gėrimas, kurio skonis ir stiprumas itin harmoningai derėjo tarpusavyje. Padavė jį ne bokale, o plačioje plokščioje taurėje ant plonos kojytės, tarsi ledams skirtoje. Vieno tauriojo „dubbelio” plunksnos broliui pakako tam, kad patektų į gana keblią padėtį. Įsivaizduokite, eina jis, euforijos apimtas, pėstiesiems skirtomis Amsterdamo gatvelėmis ir pabando aplenkti porą, nešiną paketais iš brangios parduotuvės. Netyčia cigarete užkliudo paketą, ir rusenantis angliukas įkrenta tiesiai į vie-‘ ną iš paketų. „Mes nusišypsome vieni kitiems ir mandagiai prasilenkiame. Pora atsiduria priekyje manęs. Staiga aš pastebiu, kaip iš paketo ima virsti dūmai. Užuot sprukęs į šalį, pašaukiu porą: girdi, pas jus gaisras. Jie išsigąsta, bet sugrįžta ir su užuojauta manęs paklausia: „O koks jūsų draudimas?” „Aš iš Rusijos. Tik medicininis.” Ir nuolankiai išsitraukiu piniginę. Krepšyje apsvilo brangios vyriškos kelnės, kurių kainą man ir teko atlyginti. Nusiminiau, žinoma, tad olandų porelė, norėdama mane paguosti ir be perstojo kartodama „nothing personai”, pasikvietė mane į artimiausią kavinę ir pavaišino. Atspėkite kuo? Ogi „La Trappe Dubbel” tautėje ant plonos kojelės..