Olandija: tulpės ir alus

Mes gerbiame tradicijas, mėgstame madą, mums nesvetima elegancija. Elegantiškas gali būti net… alus. Bet kad tai pajustum, reikia nuvykti ten, kur alus – kultūros dalis ir gyvenimo būdas. Jo paragauti nuvykome ne į Vokietiją ar Čekiją, o į Olandiją. Šioje šalyje, žinoma, yra visko. Visų pirma, nuostabių gėlių ir ypatingo alaus. Liaudies išmintis skelbia: „Kad iš­virtum gerą alų, reikia turėti salyklo, šal­čio ir sąžinės”. Šios šalies aludariai nepa­žeidžia nei vieno iš šių punktų. Jie net gali suteikia alui tokius keistokus apibūdini­mus: „liekninantis alus”, „švelnusis alus”, „įsimylėjėlių alus”, „šeimyninis alus”, „vai­kiškas alus”… Apie tai, kad alus Olandijoje geriamas rimtai, liudija kad ir toks faktas: Amster­damo gatvėse baigiantis darbo dienai pristatoma gausybė kilnojamų pisuarų. Dar visai neseniai šiems tikslams, prie til­tų, tiesiai ant asfalto būdavo išgręžtos specialios angos, aptvertos grakščiomis tvorelėmis (dabar dėl ekologinių sumeti­mų jos daug kur nuimtos, bet norint ga­lima jų rasti). Damoms panašių patogu­mų nesiūloma: pirma, jos geria mažiau alaus, o antra, jas lengviau įleidžia į lau­ko kavinių ir parduotuvių tualetus. Vyrų, dėmesingai juos nužvelgus, gali papra­šyti ką nors nupirkti. Girdi, visas miestas ir taip jūsų… Alus, verdamas Olandijoje, estetinė kategorija. Net olandų kultūrinės-kolo-nizatorinės ekspansijos laikais vos ne pa­grindiniais jos komponentais būdavo ar­chitektūra, dailė ir alus. Pavyzdžiui, XVIII a. Japonija nepripažindavo jokių kitų užsie­nio valstybių, išskyrus Olandiją. Olandai Japonijoje visų pirma ėmėsi alaus gamy­bos ir pardavimo. Neseniai teko bendrauti su vienu rusų žurnalistu, kuris papasakojo, kaip, viešė­damas Olandijoje, patekdavo į keistokas situacijas. „Užsuku į vieną Amsterdamo kavinę, – pradėjo savo pasakojimą kolega. Žiūriu, prie baro sėdi viena dama ir gurkšnoja vyną. Užteko man prisėsti ne­toliese, kai ji, nužvelgusi mane nuo gal­vos iki kojų, ištarė: „Esi iš Rusijos”, ir visos olandų tautos vardu užsakė man alaus „La Trappe Dubbel”. Net įsižeidžiau: jei­gu jau mane „perkando”, tai kodėl užsakė ne degtinės ar bent jau vyno. „Pas mus tai nemadinga”, – paaiškino dama. Pavaišintasis įsitikino, jog alus tikrai la­bai geras. Savo skoniu jis netgi neprimi­nė alaus, greičiau tai buvo kažkoks keis­tas gėrimas, kurio skonis ir stiprumas itin harmoningai derėjo tarpusavyje. Padavė jį ne bokale, o plačioje plokščioje taurėje ant plonos kojytės, tarsi ledams skirtoje. Vieno tauriojo „dubbelio” plunksnos bro­liui pakako tam, kad patektų į gana keblią padėtį. Įsivaizduokite, eina jis, euforijos apimtas, pėstiesiems skirtomis Amster­damo gatvelėmis ir pabando aplenkti po­rą, nešiną paketais iš brangios parduotu­vės. Netyčia cigarete užkliudo paketą, ir rusenantis angliukas įkrenta tiesiai į vie-‘ ną iš paketų. „Mes nusišypsome vieni ki­tiems ir mandagiai prasilenkiame. Pora atsiduria priekyje manęs. Staiga aš pa­stebiu, kaip iš paketo ima virsti dūmai. Užuot sprukęs į šalį, pašaukiu porą: girdi, pas jus gaisras. Jie išsigąsta, bet sugrįžta ir su užuojauta manęs paklausia: „O koks jūsų draudimas?” „Aš iš Rusijos. Tik medi­cininis.” Ir nuolankiai išsitraukiu piniginę. Krepšyje apsvilo brangios vyriškos kelnės, kurių kainą man ir teko atlyginti. Nusimi­niau, žinoma, tad olandų porelė, norėda­ma mane paguosti ir be perstojo kartoda­ma „nothing personai”, pasikvietė mane į artimiausią kavinę ir pavaišino. Atspėkite kuo? Ogi „La Trappe Dubbel” tautėje ant plonos kojelės..