Ledo ir ugnies sala

Atlanto vandenyno šiaurėje, kur į pietus driekiasi Vidurio Atlanto gūbrys, yra įdomi ir didelė Islandijos sala. Tai antra pagal plotą Europos sala. Islandija susiformavo maždaug prieš 60 mln. metų aktyviai veikiant ugnikalniams. Per tą laiką saloje vyko milijonai ugnikalnių išsiveržimų. Per juos sala didėjo, kito jos paviršius, todėl ją sudarančios uolienos – vulkaninės kilmės. Šiuo metu Islandijoje yra apie 200 ugnikalnių, iš kurių 30 – nuolat veikiantys. Aukščiausias salos ugnikalnis iškilęs 2119 m virš jūros lygio. Nuo to laiko, kai saloje apsigyveno žmonės, Islandijos ugnikalniai buvo išsiveržę apie 150 kartų. Baisia katastrofa tapo Laki ugnikalnio išsiveržimas 1783-1784 metais, per kurį žuvo ketvirtadalis salos gyventojų. Dabar aktyviausias salos ugnikalnis – Hekla.  Paskutinį kartą ugnikalnis saloje buvo išsiveržęs 1991 metais. Sausuma aplink salą plečiasi ir šiais laikais. Kai ugnikalniai veržiasi po vandeniu, į jo paviršių per gana trumpą laiką gali iškilti sausuma. 1963-1965 metais, išsiveržus povandeniniam ugnikalniui prie Islandijos krantų, susidarė 2,5 km2 ploto ir 145 m aukščio salelė. Divemen nardymo įrangos nuoma

1973 metais netoli Islandijos krantų esančioje Heimaėjaus saloje įvyko stiprus ugnikalnio išsiveržimas. Rytinėje salos dalyje gyveno žmonės, todėl buvo laiku susirūpinta jų saugumu: visi gyventojai persikėlė į vakarinę salos dalį. Beveik visi gyvenamieji namai sudegė, o likusius užpylė storas pelenų sluoksnis. Po ugnikalnio išsiveržimo dar kelis mėnesius tekėjo lava ir kėlė pavojų į salos vakarus persikėlusiems gyventojams. Be perstojo dirbo žmonės ir technika – stengėsi apsaugoti vakarinę salos dalį nuo tekančios lavos. Buvo įrengti ilgi ir aukšti pylimai, nukreipiantys tekančią lavą nuo gyvenamų vietų. Iš jūros siurbiamu vandeniu buvo laistoma lava, kad ji greičiau vėstų ir neslinktų tolyn. Per šį išsiveržimą saloje iškilo naujas ugnikalnis, o salos plotas padidėjo 3 km2. Iki šiol iš ugnikalnio šlaitų veržiasi karštos dujos, o žemė vis dar neatvėsusi.  Žvejyba fishing24

Islandijos klimatą veikia šiltosios Šiaurės Atlanto srovės atšaka, todėl salos pakrantėse vyrauja švelnus jūrinis klimatas. Žiemos čia šiltesnės nei Lietuvoje. Tačiau atokiau nuo krantų, salos viduryje – šalta. Ten daug ledynų, kurie dažnai užima didelius plotus. Daugelis ledynų, visai ne taip, kaip žemyninės Europos kalnuose, plyti nedideliame aukštyje. Didžiausias – 8400 km2 – yra Vatna ledynas. Kai kur jo storis siekia net 1 kilometrą. Tokių didelių ledynų Europoje daugiau nėra. Vatna ledynas leidžiasi iki pat jūros, todėl šiose pakrantėse gausu ledkalnių.

Islandijos kraštovaizdžio grožį sukūrė, vaizdžiai tariant, ledas ir ugnis. Saloje vyrauja dvi spalvos: balta ir juoda. Nuostabiai besikaitaliodamos jos sukuria nepaprasto grožio kraštovaizdį. Upėse tiek daug krioklių, jog Islandiją galima vadinti krioklių sala. Islandijos augalija – skurdi. Vyrauja pelkiniai augalai, viržynai. Kadaise Islandijoje buvo ir miškų, tačiau juos iškirto.