Fenoskandija – kalnų, fjordų ir šherų kraštas

Fenoskandija yra Šiaurės Europos dalis, kuriai priklauso Skandinavijos pusiasalis ir Suomija. Pusiasalio vakaruose siaura juosta driekiasi Skandinavijos kalnai. Jie iškilo vienoje seniausių kalnodarų – kaledoninėje. Skandinavijos kalnus, kaip ir visą Šiaurės Europą, labai pakeitė apledėjimas. Tūkstančius metų juos dengė kelių kilometrų storio ledynas. Tik aukščiausios viršūnės buvo iškilusios virš ledo dangos. Slinkdamas į šalis ledynas stipriai ardė, gremžė, gludino kalnus. Todėl Skandinavijos kalnai neaukšti, jiems būdingos plačios, plokščios viršūnės, vadinamos. Aukščiausia kalnų vieta – Jotunheimenas, kuriame kelios viršūnės iškyla daugiau kaip 2 kilometrus. Daugelį jų dengia sniegynai ir ledynai. Aukščiausia viršūnė Galhiopigenas (2469 m) yra Norvegijoje.Rytiniai Skandinavijos kalnų šlaitai nuolaidūs, plačiomis pakopomis nusileidžiantys į Norlando plynaukštę Švedijoje. Vakariniai kalnų šlaitai stačiai leidžiasi į Norvegų jūrą.

Šiaurės Europos krantai labai raižyti. Daugybė salų ir salelių, upių žiočių, didelių ir mažų, siaurų ir ilgų įlankų driekiasi Norvegijos, Švedijos ir Suomijos pakrantėse. Šį labai vingiuotą krantą sudarė ledynas. Norvegijoje per apledėjimą visi upių slėniai buvo užpildyti ledu, kuris kaip upė tekėjo žemyn į jūrą. Per tūkstančius metų, veikiami ledyno jėgos, upių slėniai praplatėjo ir įgavo U raidės pavidalą. Atšilus klimatui, ištirpo ledynai. Slėniais ėmė tekėti upės, lėkštesnėse vietose susidarė ežerai. Po kiek laiko, ištirpus ledynams kalnuose, pakilo vandenyno lygis. Slėnius užtvindė vanduo. Jie virto siauromis, giliai į sausumą įsirėžusiomis vandenyno įlankomis, kurias norvegai vadina fjordais. Jų krantai statūs, neretai iškylantys kilometrą ir dar daugiau virš vandens lygio. Fjordų puošmena – kriokliai. Daugelis fjordų – labai ilgi ir gilūs. Ilgiausias Skandinavijos pusiasalyje yra Sognės fjordas. Jo ilgis – 204km, o didžiausias gylis – net 1304 m.

             Dauguma fjordų pakrantėse gyvenančių žmonių verčiasi žuvininkyste ir gyvulininkyste, nes dirbamos žemės čia nedaug. Norvegijos fjordų kraštas – pamėgta turistų iš Europos ir kitų žemynų poilsio vieta. Todėl pastaruoju metu daugelis ūkininkų atsisako ūkininkavimo ir imasi turizmo verslo: įsirengia nedidelius kempingus, viešbučius, restoranus ir kitas turistų aptarnavimo įstaigas.

             Suomijos ir Švedijos pakrantės kiek kitokios. Čia nėra tokių ilgų, siaurų ir stačiais uolėtais krantais įlankų.Šių pakrančių kraštovaizdis primena daugybės salų ir salelių labirintą. Kadaise ledynai stipriai ardė ir gludino žemės paviršių. Minkštesnes uolienas ledynas sutrupino ir įšalusias į ledą nuvilko tolyn. Kietesnes uolas tik nugludino. Jas skandinavai vadina “avinų kaktomis”. Ištirpus ledynui, žemiau jūros lygio buvusios vietos atsidūrė po vandeniu, sudarydamos painų povandeninių uolų labirintą. Kitos išliko virš vandens ir tapo uolėtomis salelėmis, vadinamomis šcherais. Jų gausu Stokholmo apylinkėse ir Suomijos pietuose.